Degustacinis turas: Kur grikiai auga?
Nors Dzūkija negali pasigirti savo žemių derlingumu, bet jau čia gyvenantys žmonės – dzūkai savo nuoširdumu bei vaišingumu mažai kam begali nusileisti. Šio krašto vaizdinga gamta pakeri ne vieną į čia užklydusį keliautoją. Žymusis liaudies išminties posakis „Jei ne grybai ir ne uogos..“ puikiai apibūdina šį regioną – čia gausu miško gėrybių, dėl kurių traukia turistai iš visos Lietuvos. Važiuojant po Dzūkiją, kur bepažvelgsi – visur pušys: kopų viršūnėse ir upių slėnių šlaituose, banguotose lygumose ir pelkynuose. Bet čia ne tik pušys, čia yra ir sraunios šaltavandenės upės ir upeliai, tarp girių spindintys ežerai.
Pietinėje Dzūkijos dalyje yra įsikūrę „šiliniai“ dzūkai save vadinantys pieskynų dzūkais.
Marcinkonys, Mančiagirė, Zervynos, Musteika, – tai senieji „pieskynų“ dzūkų kaimai. Čia išlikusios senosios tradicijos ir papročiai, savitas gyvenimo būdas ir tradiciniai amatai. Svarbiausia, čia gyvena nuoširdūs, paprasti, išsaugoję savo protėvių papročius žmonės.
Savo išvyką pradėsime nuo miškų apsupto pieskynų dzūkų kaimo – Zervynų. Laisvo planavimo gatvinis 48 sodybų kaimas išlaikė 18 – 19 a. susiformavusį planą ir architektūros savitumus. Šiame kaime be savitos architektūros pamatysime Zervynų kryžius, aplink kuriuos aprištos baltos prijuostėlės – tai sena kryžių puošimo tradicija šiame kaime gyva iki šiol.
Kelionę pratęsime prie gamtos paminklo šaltinio „Ūlos akis”. Nuo senų laikų lietuviai ypatingą galią teikė šaltinio vandeniui. Aplinkinių kaimų gyventojai vandenį iš “Ūlos akies” vartojo gėrimui ir gydymuisi, tikėdami, kad šis vanduo iš ties nepaprastas. Jame nuolat kunkuliuoja stipraus vandens srauto keliamas smėlis – kaip sako vietiniai, „šalcinis alma“.
Vėliau apsilankysime didžiausiame Lietuvoje Marcinkonių kaime. Senovėje Marcinkonis supo didžiuliai miškai, kuriuose medžiojo Lietuvos didieji kunigaikščiai Vytautas, Jogaila ir kiti. O šiandien šio didžiausio Lietuvoje kaimo gyventojai dažniausiai užsiima miško gėrybių, kaimo turizmo verslais, puoselėjami amatai.
Apsilankysime didžiausioje Lietuvoje aukštapelkėje – Čepkelių raiste. Geriausiai pajausite šią unikalią vietą praėję pažintiniu taku. Šiame take pamatysime Čepkelių raistą, pušynais apaugusias kopas, susipažinsime su pelkės ir miško augmenija. O patį Čepkelių raistą apžiūrėsime iš apžvalgos bokšto. Iš jo atsiveria didžiuliai miškingomis salomis iškaišyti padūmavusios pelkės plotai ir nepakartojamas šios vietovės kraštovaizdis.
Turiningą dieną po Dzūkijos kraštą baigsime Grikio kelio edukacinėje programoje. Joje sužinosime viską, kas susiję su grikiais, jų auginimu, tradiciniu apdorojimu, grikinių patiekalų gamyba ir patiekimu į stalą. Ragaudami grikinių patiekalų ir kitų dzūkiškų užkandžių, išgirsime įkvepiančių šeimininkės pasakojimų, susipažinsime su senoviniais dzūkų darbo įrankiais, galėsime patys juos išbandyti. Ar kada ragavote grikinių blynų? O ar bandėte patys išsikepti dzūkišką grikinę babką? Ją šeimininkė kepa taip, kaip tai prieš 100 metų darė jos protėviai: iš grikinių miltų, dedant pasukomis užgesintos sodos. Ir viso to, kas surašyta į seną seną dzūkų moterų sukurtą receptūrą. Grikucio sodyboje paragausime ne tik šių, bet ir dar įdomesnių gikinių (ir ne tik) patiekalų. O šios edukacinės programos metu galėsime kulti grikius, vėtyti grūdus, malti senovinėmis girnomis, sijoti miltus, maišyti tešlą, kepti ir ragauti grikinius blynus. Žodžiu, viskas apie grikius!
