Pietryčių Lietuva su Dieveniškių kilpa
(Čia vykstant būtina su savimi turėti asmens dokumentą)
Nors ir esant Lietuvos gyventojui, ar atvykusiam iš užsienio šalies keliaujant į šią vietovę, net ir nekertant valstybės sienos su savimi reikia turėti asmens dokumentą. Keliausime nepaprasta vietove – ją iš visų pusių supa Baltarusijos Respublikos žemės, o su Lietuvos valstybe sujungta nedideliu žemės lopinėliu, kartais vadinamu Dieveniškių kilpa arba apendiksu.
Sakoma, kad ši vietovė atsiradusi per atsitiktinumą. Kai 1939 m. Kremliuje braižant Lietuvai grąžinto Vilniaus krašto sienas, ant žemėlapio gulėjusi Sovietų sąjungos vadovo Juzefo Stalino pypkė. Niekas neišdrįsęs jos pajudinti, tad ir apibrėžę valstybės sienos linija, tokią, kokia yra iki šiol.
Ši vietovė – unikali. Kitoks net kraštovaizdis – čia nebuvo paskutinio apledėjimo, tad kraštas žavi lėkštais kalvų šlaitais, plačiais upių slėniais, lengvomis dirvomis. Po keletą kilometrų besidriekiantys senoviniai gatviniai kaimai – gyvi, neekspoziciniai. Jie gana tankiai užstatyti, nėra vienkiemių, tad nėra čia ir kaimo turizmo sodybų. Tai – pasienio zona, čia retai sutiksi nevietinį žmogų. Dažniausiai visi čia vienas kitą pažįsta.
Kelionę pradėsime nuo didžiausio šio krašto miesto – Šalčininkų, prie kurio mus pasitiks mūrinė 18 a. šv. Jackaus koplyčia. Atspėsime ką bendro su ja turi Vilniaus katedros ir rotušės pastatai. Apie pamaldumą šio krašto kalba ir miesto herbas, kuriame išvysite du sukryžiuotus šv. Petro raktus. O kodėl jie du – palikime šiek tiek intrigos. Herbe esantys riešutai nurodys apie čia gyvenančių įvairių tautų vienybę. Pasigrožėsime Šalčininkų centre stovinčiais paminklais poetui Adomui Mickevičiui bei sukilimo vadui Kostui Kalinauskui (tik atkreipkite dėmesį, kokia kalba užrašyti jų varda ir pavardės).
Aplankysime ir pagal senovės baltų tikėjimą palaidotus protėvių kapus – Stakų pilkapyną. Jį sudaro net apie 50 pilkapių, tai pats didžiausias šiame krašte.
Užsuksime ir į Dieveniškių Švč. Mergelės Marijos Rožančinės medinę bažnyčią, kuri statyta dar 18 amžiuje. Prieš atsirandant šiai šventovei, jos vietoje buvusi dar senesnė bažnyčia. Tikima, kad joje galėjo melstis Lietuvos didžioji kunigaikštienė, Lenkijos karalienė Barbora Radvilaitė, tuo metu kai dar buvo ištekėjusi už Alberto Goštauto, kuris valdė nemažą dalį čia plytinčių valdų.
Aplankysime Grybiškių ąžuolą, kuris žymus ne vien tik savo amžiumi, bet ir užaugino savo paunksmėje didžiausią Lietuvos baravyką, kuris dabar didžiuojasi Lietuvos rekordų knygoje.
Kelionės po šią vietovę neįsivaizuojame be paslaptingos 16 a. renesansinės Norviliškių pilies, kuri stūkso prie pat Lietuvos – Baltarusijos sienos, tarsi saugotų mūsų kraštą. Pati Norviliškių pilis, vartų bokštas ir gynybinis bokštas kažkada sudarė tipišką uždarą gynybinės pilies sistemą su kompaktišku kiemu centre. Tai retas renesanso laikotarpio tokio pobūdžio komplekso pavyzdys ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Čia Jūsų lauks pilies šeimininkas Pilėnas bei neišdildomus įspūdžius paliksiantys nuotaikingi viduramžiški pietūs.
