Kuršių nerija Saulės, smėlio, vandens ir vėjo pasaulis
Šios kelionės metu keliausime į nepaprastą pasaulį, valdomą smėlio, supamą vandens, pasakojantį vėjo istorijas, ir šildomą saulės. Kuršių nerija – tokia ir yra. Jos reljefą suformavo smėlio kopos, ją supa Kuršių marios ir Baltijos jūra, vėjas linguoja medžių viršūnėse ir gainioja jachtų bures. Dėl šios gamtos ir vietinės žvejų architektūros šis gamtos kampelis įtrauktas į UNESCO.
Kelionę čia pradėsime įveikę Kuršių marias, judėsime kopų kalvagūbriais, besigrožėdami pušų ir kalnapušių žaluma. Miškai čia užima net 75 proc. teritorijos. Visa kita priklauso smėliui ir žmogui.
Pasieksime „juodajį krantą“ arba Juodkrantę – 19 a. ji buvo ne tik pirmasis kurortas Kuršių nerijoje, bet ir vienas garsiausių rytinėje Baltijos pakrantėje iki pat Pirmojo pasaulinio karo. Schwarzort vadintas kurortas 19–20 a. sandūroje pritraukdavo daugiau kaip 4000 poilsiautojų ir buvo gerai žinomas, nes pateko į Europoje platintus kurortų reklamos leidinius. Čia pasigrožėsime garsiosios rivieros vilomis, menančias „aukso amžių“ ir puoštomis to laikmečio elementais, nepamirštant vietinės architektūros paveldo. Išvysime Gintaro įlanką, kurioje gintaro kasimo firma Stantien&Becker kasė gintarą. Vaikščiodami Kuršių marių pakrante grožėsimės ne tik akmens skulptūrų kūriniais, bet ir kukliais, bet tuo pačiu nepaprastais žvejų nameliais. Garsiajame Raganų kalne išgirsime lietuvių liaudies pasakas ir Kuršių nerijos istorijos akcentus, išvysime jų personažus medinėse skulptūrose, bet ir sužinosime, kur buriasi slibinai bei pro pragaro vartus žengia Liuciferis bei raganos su velniais.
Išvysime visai šalia žmonių įsikūrusią kiek kitokią „gyvenvietę“ – pilkųjų garnių ir kormoranų koloniją. Čia – viena didžiausių didžiųjų kormoranų kolonijų visoje Europoje ir vienintelė iš 11-os Lietuvoje esančių, kur siekiant apsaugoti sengirę, šių paukščių populiacija yra nuolatos reguliuojama. Tai itin siurreli vieta, su plikais baltais medžiais ir jų viršūnėse susuktais juodųjų paukščių lizdais.
Tik čia galima nusikelti į kitą planetą – vieniems tai Marsas, kitiems tai Mėnulis. Bet tik atvykę į Pilkąsias Kuršių nerijos kopas, kurios po savo smėliu slepia ne keturis užpustytus kaimus, nuspręsite, kurioje planetoje Jūs atsidūrėte. Bet tikrai ne Žemėje. Vėjo supustytas menas iš smėlio, veidą gairinantis vėjas, mėlyni vandenų horizontai ir tyliai linguojančios smilgos čia kuria paslaptingąjį pasaulį.
Kuršių nerijos širdyje Nidoje aplankysime Nobelio premijos laureato Tomo Mano memorialinį muziejų. Anot paties rašytojo, „pagauti neapsakomo tos gamtos savitumo ir grožio, fantastinio klajojančių kopų pasaulio“ ir greitai apsisprendė čia „įsigyti nuolatinę buveinę“. Atnaujinta ekspozicija moderniųjų technologijų dėka ji ne tik primena Nobelio premijos laureato gyvenimo bei kūrybos faktus, bet ir poetiškai atkuria jo vasarnamyje praleistų dienų atmosferą. Eidami Kuršių marių pakrante skaičiuosime vėtrunges, kadais puošusias vietinių žvejų laivų stiebų viršūnes ir stebinančias vietos žvejų fantazija ir kūryba.
Besilankydami Gintaro galerijoje muziejuje supažindinsime su Baltijos gintaro istorija, susiformavimu, inkliuzais, spalvų įvairove, apdirbimu. Nustebsite išvydę, kokius meno kūrinius gali sukurti juvelyras iš lietuviško aukso – gintaro.
Dairydamiesi į Nidos žvejų namelius, jų laivų bures besisiūbuojančias ant marių bangų, o tolumoje šviečiančias Nidos auksines smėlio kopas – suprasite, už ką Nida tapo vokiečių dailininkų-ekspresionistų mylima. Užkopsime į Parnidžio kopą, kurios viršūnėje skaičiuosime laiką saulės laikrodžiu ir eisime prieš vėją, kartu su prancūzų filosofu Žanu Poliu Sartru. Ir tai dar ne viskas, ką gali papasakoti šis smėlio, vandens, vėjo ir saulės pasaulis…
